Norėčiau dar kartą paliesti temą, kurios aptarimas yra praeityje spėjęs
sulaužyti daugybę iečių. Man atrodo, tai nutiko todėl, kad viena iš
diskutuojančių pusių arba jos abi linksta į kategoriškumus, o kur
kategoriškumai, ten ir kraštutinumai. Šios dvi pavadinime įvardintos sąvokos
formaliai reiškia skirtingus dalykus, bet ar išties jomis ženklinamos realybės
randasi viena nuo kitos jau tiek labai toli? Gal tarp jų įmanoma išvysti ir
kokį nors tiltą? Pažiūrėkime, kaip sakytų a.a. prof. L. Donskis, be pykčio.
Pati savaime astrologija nėra tiesa. Tai sakydamas turiu omeny, kad joks
nors kiek brandesnis astrologas neims jai lenktis, tarsi kokiai Alfai ir
Omegai, nuo kurios esą viskas pasaulyje prasidėjo, ir kuria viskas ir pasibaigs.
Tačiau paradoksas toks, jog astrologija gali padėti suprasti kai kuriuos
religinius principus jų nepaneigdama (!), o netgi atvirkščiai, palaikydama,
kadangi astrologija kaip niekas kitas kalba, kas su žmogumi su laiku nutiks,
jei šis nusižengs dharmai. (Dharmos sąvoką galima sutikti naudojamą tokiomis
reikšmėmis: tiesiogine prigimtine reikšme – tiesa, [natūralus] dėsnis,
tvarka; kaip religijos doktrina – mokymas, [išsilaisvinimo] dėsnis; kaip
religinė tiesa – teisingumas, pareigų laikymasis, jų vykdymas; dar gali
būti – visuomenės tvarka ar jos sąranga, teisingas elgesys, tiesiog
dorybė. Žodis dharma dažnai naudojamas kaip indiškas atitikmuo
vakarietiškam žodžiui religija – wikipedia). Pateiksiu šiek tiek pavyzdžių,
kaip tai atrodo.
Ne
visi būna iš prigimties religingi. Stokojančiam tokio pastūmio vaikui, taip pat
ir suaugusiam, gali būti sudėtinga suvokti maldai sudėtų rankų prasmę. Nedidelis
atstumas tarp alkūnių ir viršuje sudėti delnai – trikampio forma. Trikampis
simbolizuoja kilimą aukštyn ir yra skaičiaus “3” atitikmuo, o trejetas atitinka
Jupiterį (augimas, gelbėtojas). Taigi sudėdami maldai rankas mes tuo pačiu metu
deklaruojame ne pesimizmą, o viltį, atsiveriame Apvaizdai, tikėdamiesi jos
palaikymo. Beje, ar kam nors teko matyti sudėjusį rankas maldai žmogų taip, kad
delnai būtų nusileidę žemyn? Atsakymą numanau. Greičiausiai skaitytojas priežastį
intuityviai supranta ir pats. Smingantis smaigaliu žemyn trikampis yra priešybė
kylančiam smaigaliu į viršų variantui, vadinasi, vietoje vilties deklaruotume pesimizmą
ir netikėjimą (Saturno, ženklinančio niūrumą, lėtumą ir baimę, savybės). Beje,
štai tiek religinis, tiek astrologinis, tiek ir mokslinis pagrindimas, kodėl
optimistai pasveiksta greičiau.
Kitas pavyzdys. Įžengdami į maldos namus vyrai
nusiima kepures, o dvasininkas priešais altorių nusilenkia Dievo atvaizdui.
Buvau mokomas patekęs į bažnyčios vidų priklaupti, padaryti liečiant dešine
ranka kaktą, krūtinę ir pečius kryžiaus ženklą, ir tik paskui pakilti, kad
užimčiau šventovėje tą ar kitą laisvą vietą. Kam tokie veiksmai, kas už jų
slypi? Nusiimdamas kepurę, darydamas kryžiaus ženklą arba nusilenkdamas jūs
faktiškai deklaruojate, kad jūsų ego, jūsų “Aš” nėra aukštesnis už Kūrėją.
Kitaip sakant, jūs ir vėl susiduriate su eiline santūrumo praktika, padedančia
dirbti su valdingumo, personalinės svarbos, narcisizmo ir pan. savybėmis.
Astrologijoje už jas atsako Saulė ir/arba Ascendentas Liūte, jei šie objektai
yra neharmoningos būklės. Jos gali būti charakteryje ir neišreikštos ar menkai
išreikštos, tačiau profilaktinis savęs laikymas “už vadžių” praturtina visą
bendruomenę, kadangi tarnauja didesnės jos konsolidacijos vardan, neleisdamas
plėtotis įvairaus lygio diktatūroms etc. Personaliniuose santykiuose santūrumo
praktika padeda suprasti, jog vieno kurio iš partnerių dominavimas, valios
primetimas prie nieko gero neatveda. O jeigu santūrumo dvasia nepalaikoma,
nutinka tai, ką religingas žmogus vadina šėtono pergale: galiu atgimti su
nelabai gera karma, kuomet – taip, horoskope Saulė bus dominuojančioje
astrologinėje padėtyje, tačiau labai rimtai konfliktuojanti su Saturnu
(astrologinis sunkių išbandymų signifikatorius, jei norite – kryžiaus ženklas,
kurio siela kadaise arogantiškai vengė arba kaip nors kitaip niekino). Tada
žeminsiu kitus, bet ir pats galiu būti lengvai pažemintas, kardinaliais
atvejais nesugebėsiu sukurti šeimos apskritai, kadangi mano tiesos ir laisvės
man bus “šventesnės“ už kitų.
Todėl kai kurių žmonių viešas skelbimas priešais tikinčiųjų auditoriją
bažnyčioje, jog jie atsivertė į Jėzų Kristų šviesos vardan, laikydami jogą
okultizmu, t.y. tamsa, galėtų būti vadinamas perbėgimu iš vieno kraštutinumo į
kitą: žmogui joga buvo tapusi religija tiek stipriai, kad jis nuo jos pavargo
ir todėl su tokia pačia didele energija perėjo į kitą religiją – krikščionių
(katalikų, stačiatikių) gretas. Tačiau kaip išsiūbuotame vandenyje neįmanoma
išvysti savo atvaizdo, taip ir kraštutinumuose Dievo buvimas, kaip man atrodo,
yra diskutuotinas. Dievas gyvena širdyje, o ne garsiose deklaracijose “aš
atsiverčiau” arba fiksacijoje “patirti nušvitimą” jau per pirmus užsiėmimus
joga.
PS.
nenoras išgyventi Kūrėją širdyje, t.y. tyloje, o ne per kalbas, pasireiškia
bandyme žūtbūt perlenkti diskusiją į savo pusę “jei tu su Dievu, tai kam tau
okultizmas?”. Tai labai panašu į chirurgo bandymą skalpeliu padalinti nukritusį
ant veido gaivinantį lietaus lašą į dvi dalis, pirštu rodant į dalį,
atkeliavusią iš “teisingo krašto”, ir atmetant tą, kuri atėjo iš “neteisingo”.
Bet jei ginčininkas kalba, jog “nežinomi yra Viešpaties keliai”, tuomet tuo
pačiu pasakymu jis pats to nepastebėdamas pripažįsta, jog Viešpaties pasaulyje
esama visko, o ne tik to, kas pačiam ginčininkui pažinu iš religinės pusės, ir
tas viskas tarnauja tobulesnės žmogaus dvasios formavimo labui.
Komentarai
Rašyti komentarą