Dievo ir velnio dichotomijos išsprendimas
Į kortas galima žiūrėti kaip į estetiką, kurią malonu retų kaladžių pavidalu kolekcionuoti. Į kortas galima žiūrėti kaip į priemonę daryti prognozes. Yra žmonių, kurie studijuoja kortų istoriją, iš kur jos atkeliavo, kaip bėgant laikui keitėsi jų struktūra etc. Šiame tekste pabandysiu spektrą išplėsti paliesdamas tą giluminę jų dalį, kuri, kaip man atrodo, aptariant kortas lengvai prasprūsta pro akis.
Būdamas mažas ir mokydamasis katekizmo tiesų išgirdau kalbant, kad “Dievas sutvėrė visą pasaulį, bet vėliau atsirado velnias, dėl kurio kilo ir vis dar kyla daug problemų”. Šiame pasakyme Dievas ir velnias stojo tarsi į vienodo svorio (gėris-blogis, balta-juoda) porą. Šitai sudėtinga suvokti, ypatingai jei remsimės į pirminę formuluotę, t.y. jog viską sukūrė Dievas. Jei Kūrėjas viršesnis, tuomet kokiu būdu velnias vis dėlto kenkia, juk mąstant žmogiškai tiesiog užtektų tą netinkamai sukurtą piktą pradą “išjungti” (Dievas juk gailestingas?), ir visa kūrinija pasinertų į harmoniją. Žodžiu, egzistuoja dichotomija, bet ji galbūt nėra tokia neišsprendžiama, galbūt viskas atrodo truputį paprasčiau.
Vyresniųjų kortų grupėje į save atkreipia dėmesį kortos 14, 15, 16 ir 17, atitinkamai Nuosaikumas, Velnias, Bokštas ir Žvaigždė. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jų seka visiškai atsitiktinė. Vis dėlto kai kurie dalykai verčia galvoti priešingai. Iš kraštų Velnią ir Bokštą supančios kortos yra “vandeninės” prigimties: figūra kortoje Nuosaikumas perpila vandenį iš vieno indo į kitą, figūra kortoje Žvaigždė sėdi prie vandens telkinio ir į jį lieja vandenį iš abiejų ąsočių, pirmoji korta akcentuoja susilaikymą (viena iš keturių antikinių dorybių), antroji – apsivalymą. Palyginimui, įdomu tai, kad bažnyčios priangyje, ten, kur kabo kryžius su Išganytoju, randasi indas su vandeniu, mes liečiamės pirštais to vandens, darome kryžiaus ženklą, ir tik tada žengiame toliau. Visa tai įkvepia manyti, kad Nuosaikumas ir Žvaigždė simbolizuoja gydančias Kūrėjo energijas/jėgas, lyg dvi rankas, kurios laimina išgyti.
Kadangi po ypač destruktyvių Velnio ir Bokšto kortų einanti korta Žvaigždė kalba apie apsivalymą, savaime prašosi vietos žodis “laikinai”. Laikinai kas? Velnias – karas, Bokštas – griūtis. Jeigu kortas 14 ir 17 laikome gydančiomis Kūrėjo rankomis, tada išeina, jog kalba eina apie laikinai nusisukusį nuo mūsų Kūrėją (nugara ir dvi mentės, viena iš kurių Velnias, kita – Bokštas), jei norite, apie laikiną sąmonės aptemimą, į kurį patenkama vien tik todėl, kad buvo nepaisoma Nuosaikumo. Religinė velnio figūra dingsta, lygiai kaip ir aukščiau minėta dichotomija!
Nežinau, ar panašiai mąstė italų rašytojas Umberto Eko, bet jo romanas “Rožės vardas”, ypatingai šio nuostabaus kūrinio pabaiga idealiai su tokia koncepcija ir sutampa. Ten paeiliui pasireiškia visos šiame tekste minimos kortos. Prisiminkime vakarines pamaldas, kurių metu godotinas Jorgė užkopia į pakylą, iš kurios pasako baisų pamokslą apie besiartinančią pasaulio pabaigą ir jau pasirodžiusius tos pabaigos ženklus; faktiškai, visa toji kalba tarsi skirta tam, kad virtinėje mįslingų mirčių vienuolyne būtų išsaugotas nors mažas paskutinis nuosaikumo (!) elgesyje lašas. T.y. pamokslo dvasia lyg gręžiasi į šalį nuo blogio – taip yra ir kortose, figūra Nuosaikume sukasi kairėn pusėn nuo Velnio kortos. Visa problema ta, kad pats Jorgė yra į tų mirčių istoriją įklimpęs tiek, jog drama, kurią jis sukėlė vienuolyno bibliotekos kambaryje finis Africae (suvalgė savo paties užnuodytos Aristotelio Poetikos puslapius, kad neatiduotų jos Viljamui iš Baskervilio), baigėsi bibliotekos gaisru, galiausiai sukėlusiu jos žlugimą. Būtent tada degančios bibliotekos fone Viljamas ir pasakė novicijui Adsui išties nemirtingus žodžius: “Tame neapykantos filosofijai i6kreiptame [Jorgės – V.K.] veide pirmą kartą pamačiau atvaizdą Antikristo, kuris nekilęs nei iš Judo genties, kaip skelbia šaukliai, nei iš tolimų kraštų. Antikristas gali gimti iš to paties dievobaimingumo, iš pernelyg karštos Dievo ar tiesos meilės, kaip kad eretikas gimsta iš šventojo ar apsėstasis iš aiškiaregio. Bijok, Adsai, pranašų ir tų, kurie pasiryžę už tiesą numirti, nes paprastai patraukia jie mirtin ir daugelį kitų, dažnai net pirm savęs, kartais vietoj savęs. Jorgė padarė šį velnišką darbą, nes taip nepadoriai mylėjo savo tiesą, jog ryžosi viskam, kad tik sunaikintų melą. Jorgė bijojo antrosios Aristotelio knygos, nes gal ši ir tikrai mokė iškraipyti kiekvienos tiesos veidą, idant netaptume savo pačių šmėklų vergais. Matyt, užduotis to, kuris myli žmones, yra kelti juoką iš tiesos, kelti tiesos juoką, nes vienintelė tiesa yra išmokti išsilaisvinti iš nesveikos aistros tiesai” (U. Eko, “Rožės vardas”, psl. 393-394, Vilnius, 1991m.). Juodai išryškinti sakiniai yra kortos Žvaigždė prigimties savybės: perdavimas ir apsivalymas.
Dar galima daryti prielaidą, kad nors toks dalykas, kaip laikinas nusisukimas, ir yra, laikinas sąmonės aptemimas vis tiek vyksta Kūrėjo malonėje – turint omeny faktą, jog Velnias ir Bokštas iš abiejų pusių gaubiami ypač geros kokybės kortų. Aš tai suprantu taip: žmonės meldžia taikos ir gerovės, ir Kūrėjas, kuris nuoširdžią maldą išklauso, į tai atsiliepia. Pavyzdžiui, Jis gali duoti baisų valdovą, sukeliantį aplink save tragiškus padarinius, kurie paspartina aplinkos evoliuciją (ko niekaip nebūtų įvykę, jei seni įpročiai ir požiūriai būtų tęsęsi dar 20 ar 30 metų). Tai lygiai tas pats, kada žmogus sunkiai serga, ir jam būna skiriami ypač stiprūs vaistai, tiek nemalonūs priimti per burną, kad juos tenka į kūną suleisti švirkštu. Nebus to stipraus vaisto dėka sukrėtimo – nebus ir apsivalymo.
Komentarai
Rašyti komentarą