Giluminės astrologijos pagrindai 2 (bangavimo principas)
Giluminę astrologiją būtų galima pavadinti gyvąja astrologija. Ką tai sakydamas turiu omeny, paaiškės netrukus, skaitant žemiau. Maloniam skaitytojui leidus, vėl pasiremsiu A. Diuma romanu “Trys muškietininkai”, idealiai tarnaujančiu giluminės astrologijos principų kontekste.
Tekste “Giluminės astrologijos pagrindai (mini įvadas)” kalbėjau apie Mėnulį (klajūnas, permainingumo principas). Visas mūsų gyvenimas yra bangavimas. Didesnis ar mažesnis, bet vis dėlto bangavimas. Bet netgi kai banga yra nusileidusi žemai, niekada negalima pamiršti, kad ta pati jėga, kuri bangą nuleido, iš karto ją vėl kelia/kels į viršų. Mokyklinės žinios svarbios, tačiau šito dalyko mes turėtume mokyti savo vaikus nuo pat mažų dienų bei, esant reikalui, priminti jiems tai dar ir dar kartą. Nesvarbu, ar vėliau jie praktikuos kokias nors juos stiprinančias planetines mantras ar ne, svarbiausia, kad pirmas pamokymas, mokantis tvarkytis su įvairiais stresais, bus jiems perduotas. Tokia yra mūsų, kaip tėvų, dharma (pareiga). Romane bangavimas jaučiasi kaip kylanti banga I-oje dalyje, ir kaip krentanti banga II-oje dalyje. Kas skaitėte, turbūt gerai pamenate, jog centrinis ir pagrindinis romano objektas d’Artanjanas būtent pirmoje dalyje atrodo itin žvaliai, jis nenuginčyjamas lyderis, kurio vadovavimo klauso net vyresnis už jį Atas (ir tik šios dalies pabaigoje jėgos praktiškai išsilygina). Tuo tarpu antroje dalyje vaidmenys tarsi apsikeičia, d’Artanjanas jau nebėra savimi pasitikintis, jis daug kuo abejoja, jo blizgesys tarsi nublanksta, o Atas (išmintingo patarėjo ir vedlio vaidmenyje!) pastebimai ima dominuoti visos ketveriukės atžvilgiu. Ir tik epiloge d’Artanjanas šiek tiek atkunta, puikiai susitvardęs antrosios audiencijos pas kardinalą Rišeljė metu ir galiausiai pakilęs tarnybos laiptais – jį paskyrė muškietininkų leitenantu.
Giluminė astrologija yra gyvoji astrologija ne tik todėl, kad ji kalba apie bangavimą, kaip apie gyvenimiškai realų dalyką, bet ir todėl, kad atkreipia dėmesį į kai kurias svarbias gyvenimo tiesas. Pavyzdžiui, ko moko epizodas, kada iš trijų muškietininkų tik vienas iš jų, tas pats Atas, pasitarnauja d‘Artanjanui, atimdamas smuklėje iš miledi gyvybiškai svarbų laišką? Labai paprasta: geriau turėk vieną tikrą draugą negu daug pažįstamų. Arba ko moko epizodas La Rošelės bastione, kada į d‘Artanjano paniką, jog jam nepavyks išvengti žūties turint tiek daug priešų – pradedant nepažįstamuoju iš Mengo ir baigiant kardinolu – Atas jam atsako žodžiais “O ar jų daug? Iš viso tik keturi, o mes irgi keturi, vadinasi, lygios jėgos. Po velnių! Sprendžiant iš Grimo duodamų ženklų, dabar mums teks susidurti su daug didesniu jų skaičiumi...”? Atsakymas: kažkokia išeitis yra net kritiškoje situacijoje, antra, gali būti ir blogesnių dalykų nei tie, kurie atrodo esantys nemalonūs dabar.
Komentarai
Rašyti komentarą