Giluminės astrologijos pagrindai 10 (atitikmens ir purva punya principas)
Skaitant pirmus A. Diuma romano “Trys muškietininkai” skyrius kyla klausimas, kokiu būdu d‘Artanjanas (Mėnulis), karaliaus Liudviko XIII žodžiais tariant, dar visai vaikas, sugebėjo iššaukti gilų Ato (vienas iš Mėnulio dispozitorių) draugiškumo jausmą, kuris buvo pastebimai vyresnis – 30-ies metų. Trumpas atsakymas būtų: susitiko dvi brandžios sielos. Dar labai jaunas būdamas d‘Artanjanas prieš dvikovą prie Dešo vienuolyno kalba dalykus, kuriuos Atas vertina labai aukštai. Pavyzdžiui, kada jis pasiskundžia, kad gaskono užgautas petys taip skauda, kad net degina, šis pasiūlo Atui stebuklingą balzamą žaizdoms gydyti, kurį d‘Artanjanui davė motina: jis esąs tikras, kad tas balzamas maždaug per tris dienas muškietininką išgydytų, ir tuomet kada Atas būtų pasveikęs, gaskonui būtų garbė sukryžiuoti su juo špagą. Tačiau kada Atas, motyvuodamas visur viską girdinčia kardinolo ausimi, atsisako, d‘Artanjanas pasuka priešinga linkme tardamas, kad jei Atas skuba ir nori su oponentu reikalą užbaigti dabar, tada jis, d‘Artanjanas, pasirengęs patenkinti tokį poreikį tuojau pat. Atas į tai atsako:
“– Štai vėl kalba, kuri man patinka, – tarė Atas, maloniai linktelėdamas d‘Artanjanui galva. – Tai ne tik protą, bet tikriausiai ir širdį turinčio žmogaus žodžiai. Pone, aš labai myliu tokius žmones, kaip jūs, ir jaučiu, kad jeigu mes vienas antro nenukausime, man bus vėliau labai malonu pasikalbėti su jumis“ (psl. 59, Vilnius, 1966m.).
Nereikėtų stebėtis, kad pagal tradicinę astrologiją Merkurijus (nuovoka) yra stiprus būdamas 1-ajame name, kuris, kaip ir Avinas, nuo kurio prasideda Zodiako ženklų seka, simbolizuoja gyvenimo pradžią. Antra, netgi kritęs Avine Saturnas (brandos, vyresnio amžiaus simbolis) gali būti pozityvus, jeigu jis jungiasi su Jupiterio/Veneros prigimties žvaigžde Alpheratz. Atitinkamai Merkurijaus-Saturno jungtis duoda kalbėjimą rimtą, ne pagal amžių. Galėjome įsitikinti, kad formuluodamas šį astrologinį siužetą A. Diuma yra labai nuoseklus.
5-asis namas simbolizuoja vaikus, teatrą, sceną, pasirodymus ir, kaip ir Liūtas, kuris yra 5-asis iš eilės Zodiako ženklas, turi ryšį su tokiomis sąvokomis, kaip susižavėjimas, meilė, kilnumas ir didingumas. Bet indų astrologijoje 5-asis namas taip pat simbolizuoja purva punya – kreditą iš praėjusio gyvenimo, Atas d‘Artanjano gyvenime kaip tik toks kreditas ir yra, šis faktas atsispindi keliuose aspektuose.
1. Laikotarpis romane, kuomet d‘Artanjanas leidžiasi į Amjeną ieškodamas Ato, maždaug sutampa su augančio šviesoje Mėnulio (pozityvi, stipri fazė) radimusi palankiame 120 laipsnių kampe Avino atžvilgiu, kitaip tariant, 5-ajame name/Liūte, nes Amjene atsidūręs d‘Artanjanas veikia ne tik stipriai, bet ir didingai:
“D’Artanjanas dažnai galvodavo suruošti klastingajam šeimininkui tokį puikų kerštą, apie kurį vien svajojant būtų galima pasiguosti. Taigi jis įėjo į viešbutį, užsismaukęs skrybėlę ant akių, kairiąja ranka nusitvėręs špagos, o dešiniąja čaižydamas orą vytiniu.
– Ar pažįstate mane? – paklausė jis šeimininką, kuris artinosi jo pasveikinti.
– Neturiu garbės, jūsų šviesybe, – atsakė šeimininkas, apstulbintas šaunios d‘Artanjano aprangos”. (psl. 315, Vilnius, 1966m.).
2. A. Diuma net keletoje vietų pabrėžia ypatingą d‘Artanjano santykį su Atu (žr. žemiau, tos vietos paryškintos), o kad tas kreditas yra ypatingas, iškalbingai liudija, kiek daug romane skirta vietos Atui aprašyti. Tai, kas bus netrukus cituojama, tėra tik nedidelė to aprašymo dalis.
“Iš visų jo draugų Atas buvo vyriausias, taigi turėjo, rodos, būti mažiausiai jam artimas savo pomėgiais ir polinkiais. Tačiau d‘Artanjanas mylėjo jį labiau už kitus. Kilni ir puiki Ato išvaizda, dvasios didybės prošvaistės, kartkartėmis nušviečiančios tą šešėlį, kuriame jis paprastai slypėjo, nesudrumsčiamai pastovi nuotaika, dėl kurios jis buvo sugyvenamiausias draugas pasaulyje, tas jo prisiverstinis ir kandus linksmumas, ta jo drąsa, kurią būtų galima pavadinti akla, jei ji nebūtų reto šaltakraujiškumo išdava – visos šios ypatybės d‘Artanjanui ne tik kėlė pagarbą ir žadino draugiškumą – jos tiesiog žavėte jį žavėjo. Iš tikrųjų Atas tomis dienomis, kai būdavo gerai nusiteikęs, drąsiai galėjo lygintis net su tokiu elegantišku ir kilniu dvariškiu, kaip ponas de Trevilis. Atas buvo vidutinio ūgio, bet taip dailiai nuaugęs ir taip proporcingai sudėtas, jog, grumdamasis su Portu, ne kartą nugalėdavo šį milžiną, kurio fizinis pajėgumas tarp muškietininkų buvo virtęs tiesiog priežodžiu; jo veidas su veriančiomis akimis, tiesia nosimi ir Bruto smakru buvo neapsakomai didingas ir malonus; jo rankos, kuriom jis visai nesirūpino, stūmė į neviltį Aramį, kuris puoselėjo savąsias migdoliniu muilu ir kvepiančiu aliejum; jo balsas buvo skvarbus ir sykiu melodingas. Bet nesuprantamiausia buvo tai, kad, nors Atas visuomet stengėsi atrodyti nepastebimas ir menkas žmogelis, jis puikiai pažinojo aukštąją visuomenę ir jos papročius, ir geras išsiauklėjimas nejučiomis reiškėsi net menkiausiuose jo poelgiuose” (psl. 312-313, Vilnius, 1966m.).
Jei dar pridursiu, kad 5-asis namas indų astrologijoje susijęs su edukacija, tai pasidarys aišku, kame gi tas Ato, kaip kredito iš praėjusio gyvenimo, ypatingumas d‘Artanjano pasaulyje: Ato dėka gaskonas gali ne tik tobulinti savo bajoriškas savybes, elgesį ir pan., bet ir įgauti daugiau įžvalgumo, gilesnio gyvenimo supratimo. Pastarasis dalykas ryškiai atsiskleidžia skyriuje “Ato žmona”. Kada d’Artanjanas papasakojo Atui savo nuotykį su ponia Bonasjė, tas iš pradžių reaguoja santūriu pasakymu “niekai, tai vis niekai”, o toliau tarp jų užsimezga ne be prasmės dialogas (svarbias vietas pažymėsiu juodai):
“ – Jūs visuomet sakot, – niekai, mano brangusis Atai, – pareiškė d’Artanjanas. – Bepigu jums taip kalbėti, juk jūs pats niekuomet nemylėjote.
Užgesusios Ato akys staiga sužėrėjo; bet tai buvo tik trumpas žaibas; bematant jos vėl tapo blausios ir neaiškios.
– Tai tiesa, – ramiai atsakė jis, – aš niekuomet nemylėjau.
– Taigi jūs matote, akmens širdie, – tarė d‘Artanjanas, – kad neturite teisės būti žiaurus mums, jautrios širdies žmonėms.
– Jautrios širdys – pervertos širdys, – tarė Atas.
– Ką tuo norite pasakyti?
– Aš noriu pasakyti, kad meilė – loterija, kurioje tas, kuris laimi, mirtį laimi! Tikėkite manimi, mano brangusis d‘Artanjanai, jūs labai laimingas, kad pralaimėjote. Aš jums patarčiau stengtis visuomet pralaimėti.
– Man atrodė, kad ji mane labai myli!
– Kūdiki! Nėra nė vieno žmogaus, kuris taip, kaip ir jūs, netikėtų, kad jo mylimoji jį myli, ir nėra nė vieno, kurio mylimoji nebūtų apgavusi.
– Išskyrus jus, Atai, nes jūs niekuomet neturėjote mylimosios.
– Tai tiesa, – tarė Atas, valandėlę patylėjęs, – aš niekuomet neturėjau mylimosios. Išgerkime.
– Bet jei taip, filosofe, – tarė d‘Artanjanas, – tai pamokykit mane, paremkite mane. Aš ieškau patarimo ir paguodos.
– Paguodos? Dėl ko?
– Dėl to, kad esu nelaimingas.
– Jūsų nelaimė – tik juokai, – atsakė Atas, gūžtelėdamas pečiais; – norėčiau žinoti, ką jūs pasakytumėt, jeigu aš jums papasakočiau vieną meilės istoriją” (psl. 326-327, Vilnius, 1966m.).
Toliau Atas pasakoja neva savo draugo tragišką vedybų istoriją, bet mes suprantame, kad kalba sukasi apie paties Ato žmoną, kurią jis, aptikęs, kad ji paženklinta lelijos žiedu, pakorė ant medžio šakos. D‘Artanjanas buvo sukrėstas, bet Atas savo pamokymais ir pasakojimu padėjo gaskonui atsitokėti/susimąstyti, kadangi kitą rytą nubudus jo galvoje sukosi vien tik ši šiurpi istorija. Astrologinis A. Diuma genijus čia triumfuoja dar kartą, nes indų astrologijoje laikoma, jog, pavyzdžiui, 5-ajame name (intelektas) stovintis Rahu, jeigu yra aspektuojamas kendros valdovu, gali duoti reto lygio įžvalgas.
Komentarai
Rašyti komentarą