Giluminės astrologijos pagrindai 9 (progreso/lengvumo principas)
Ar esate sau bandę užduoti klausimą, kodėl d’Artanjanas taip lengvai atrado socialiniame gyvenime savo nišą? Kitaip sakant, kodėl jis I-oje “Trijų muškietininkų” dalyje, kalbant šiandieniniais terminais, nėra bedarbis ir sparčiai kyla aukštyn? Atsakyti į šį klausimą padės progreso/lengvumo principo analizė, savo ruožtu skylanti į atskirties ir nepavydo planus. Pradėsime nuo pirmojo.
Kas skaitė, gerai prisimena, jog romanas prasideda nuo to, kaip su visai dar jaunu d’Artanjanu pirma atsisveikina tėvas, o paskui ir jo motina. Jie jį palaimina kelionei į Paryžių, o patys lieka Gaskonijoje. Šis dalykas nepaprastai svarbus, kadangi virš d’Artanjano nelieka kabėti jokia “šilta globojanti ranka”. Turbūt niekas nepradės neigti tėvų teisės į jų meilę vaikams, taigi ir jų globą, tačiau kuo ilgiau toji globa tęsiasi, tuo labiau prie šiltos rankos priprantama, tada nepastebimai pačiam žmogui atrofuojasi savarankiško išgyvenimo instinktai, ir galiausiai net seniai suaugusi asmenybė gali išlikti savo reakcijose daugiau ar mažiau infantili. Taigi kada kalba eina apie atskirtį, yra turimas omenyje pozityvus Saturno (takoskyros signifikatorius) poveikis – galime savarankiškai bręsti, savarankiškai kaupti praktinę patirtį. Jeigu to nėra, imame eiti prieš gamtos dėsnius. Štai kodėl Saturnas Avine (gyvenimo pradžia) yra kritęs: jūs esate nuo mažų dienų įspėjamas, kas jums netinkamai elgiantis Saturno sferoje nepavyks vėliau (Saturnas yra vyresnio amžiaus signifikatorius). Tėvai, žinodami savo vaikų horoskopus, turėtų šį dalyką turėti omenyje ir dėti visas įmanomas pastangas, kad blogi scenarijai nepavirstų realybe.
O toliau romane yra viena vieta, kurios negaliu nepacituoti, kadangi reiškiasi kaip grynas Saturno (nejuokas) antagonizmas:
“Pas poną de Trevilį susirinkdavo aukštosios visuomenės žmonės, žinoma, visi antikardinolininkai. Tad suprantama, kad per visus pietus buvo kalbama tik apie tuos du jo eminencijos gvardiečių pralaimėjimus. O kadangi tų dviejų dienų didvyris buvo d‘Artanjanas, tad jam ir pasipylė visi sveikinimai, kuriuos Atas, Portas ir Aramis mielai paliko jam vienam, ne tik todėl, kad buvo geri jo draugai, bet ir todėl, kad taip jau dažnai susilaukdavo sveikinimų, jog šį kartą galėjo dalį savo garbės jam skirti” (psl. 80, Vilnius, 1966m.).
Visiškai akivaizdu, jog šiame epizode A. Diuma pabrėžia nepavydo planą. Kad jums sociume sektųsi, kad kiltumėte aukštai, privalote niekam nieko nepavydėti ir mokėti dėl artimo ar draugų sėkmės pasidžiaugti. Ir priešingai, jeigu matydami kito žmogaus progresą tylite tarsi prisėmę į burną vandens (vėl negatyvus Saturno efektas!), kaip tada, būdami sunkios būsenos, galite kilti aukštyn patys?! Tai būtų tas pats, kas į oro balioną pūsti ne šiltą, o šaltą oro srovę, jis taip ir liks ant žemės. Spinduliuodami aplink save šalto akmens aurą patys akmeniu ir liksite. Cituojamas aukščiau epizodas faktiškai sutampa su laikotarpiu, kada Mėnulis auga šviesoje bei jungiasi su Aldebaranu (daugiau apie tai žr. “Giluminės astrologijos pagrindai 7”), o Aldebaranas pagal Alvidas apjungia Merkurijaus, Marso ir Jupiterio energiją. Būtent pastarasis astrologijoje ir siejasi su sėkme, džiaugsmu, ekspansija, priešingu atveju Aldebaranas horarinėje astrologijoje [astrologijos sritis, besispecializuojanti atsakyti į konkrečius klausimus – V.K.] nebūtų laikomas pavasarinės prigimties žvaigžde.
Komentarai
Rašyti komentarą