Pagalba onkologiniams ligoniams

Atkreipiau dėmesį į tai, jog kada žmogui gydytojas praneša, kad jis serga vėžiu, dažniausiai išgyvenamos būsenos yra aptemimas akyse, tarsi po kojomis būtų prasiplėtųsi žemė, neviltis, klausimai “kodėl aš?”, “kodėl man?” ir t.t. Iš astrologinės pusės – tipiškas Saturno (kritimas iš aukštumų, depresija, juoda spalva) energijos pasireiškimas.

Pas mus žurnalistai mėgsta tokiais atvejais, priklausomai nuo to, kaip liga pasibaigė, rašyti taip: “jis (ji) kovėsi su vėžiu, bet liga buvo už jį stipresnė, ir jis kovą pralaimėjo” arba “kovoje su vėžiu jis (ji) buvo stipresnis”. Patoso kupiname pasakyme “kovėsi su vėžiu” galime regėti radžo (aistros) gunos filosofiją. Toliau aiškindamas ją juodai pabrauksiu tas vietas, kurios kalba apie sukeliančią kūnui įtampą. Aistros gunos veikiamas žmogus trokšta malonumų ir mato juos kaip gyvenimo prasmę. Norėdamas patenkinti pojūčius, žmogus turi turėti tam tikrą socialinį prestižą, laimingą šeimą ir materialinę gerovę. Tai yra radžo gunos produktai. Kol žmogus to trokšta, jis yra priverstas sunkiai dirbti, nes namai, šeima ir prestižas reikalauja nuolatinės priežiūros. Radžo gunos veikla siekia rezultatų. Žmogus uždirba kiek gali ir išleidžia savo susijaudinimo objektams. Kartais jis išleidžia pinigus medicinos įstaigų statybai, užsiima labdara ir panašiai, kad sustiprintų savo prestižą ir statusą visuomenėje. Taigi šiuolaikinis materialus pasaulis daugiau ar mažiau yra šios gunos įtakoje, tačiau manoma, kad anksčiau vedinėje visuomenėje vyravo satvos guna.

Ar egzistuoja koks nors radikaliai kitoks būdas, padedantis pasitikti tokią žinią ir sąveikauti su vėžiu kitaip? Geriau mane pažįstantis skaitytojas žino, kad tradicinės astrologijos praktikavimas padėjo man grįžti prie religinių tekstų aptinkant ten gyvojo vandens, kurio neįmanoma išvysti, kol juos skaitysite tik kaip religines formules. Riba tarp religijos ir okultizmo, jei apie tokią apskritai galima kalbėti, be galo trapi, ir tuo netruksite įsitikinti. Visi žinome maldą “Apaštalų tikėjimo išpažinimas”. Štai kaip ji tiksliai skamba:

Tikiu į Dievą Tėvą visagalį,
dangaus ir žemės Sutvėrėją;
ir į Jėzų Kristų,
vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį,
(nusilenkiame) kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios,
gimė iš Mergelės Marijos, (atsitiesiame)
kentėjo prie Poncijaus Piloto,
buvo prikaltas prie kryžiaus,
numiręs ir palaidotas;
nužengė į pragarus;
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių;
įžengė į dangų,
sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,
iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Tikiu į Šventąją Dvasią,
šventąją visuotinę Bažnyčią,
šventųjų bendravimą,
nuodėmių atleidimą,
kūno iš numirusių prisikėlimą
ir amžinąjį gyvenimą.

Amen.

Šioje maldoje milžinišką vaidmenį atlieka eilutės “buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas;
nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių”. Prikaltas prie kryžiaus ir yra tas momentas, kada gydytojas praneša ligos diagnozę. Tolesni du punktai (numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus) byloja...ką? Jog Jėzus Kristus, netgi būdamas būdamas Dievo Sūnumi, nėjo su nukryžiavimu kovoti – o galėjo, kadangi jam buvo duotos neišpasakytos galios, tiesa? Jis padarė kitaip, nusileido iki paties pragaro. Ar tai kartais nėra užuomina į tai, kad išgirdę sunkią diagnozę mes turėtume padaryti taip pat, nusileisti iki ligos veido ir sąmoningai pasakyti jai: labas, aš pažįstu tave. [Žinau atvejų, kaip policija buvo šokiruota, kada atidaręs jai duris žmogus pasakė “aš laukiau jūsų, užeikite”, t.y. nerimas, kurį sukelia uniformuotas asmuo, buvo mikliai sumažintas, o pati policija jautėsi esanti nebe tokia grėsminga]. Šis aktas reiškia ne įsiaudrinimą: taip, dabar susiimsiu ir imsiu kovoti, ir kovosiu, kovosiu, kovosiu  kol nugalėsiu!!!, o kaip tik visiškai atvirkščiai – įstangą nusileisti iki maksimalaus nusiraminimo, prie tos pačios labai mažos energijos, kuria pasižymi vėžio vibracija. Mažos energijos palaikymas yra ne kapituliacija, o išsižadėjimas visaip kaip kabintis į išorinį pasaulį (vėlgi radžo, o ne satvos būsena). Šitame pusiau apmirime išorinio pasaulio atžvilgiu daugelis dalykų ima atrodyti kitaip, ir čia juoko terapija, kurią pastaruoju metu bando taikyti onkologiniams ligoniams, kaip tik tas transformacijos momentas, kada juokiamės iš to, kas anksčiau atrodė taip labai svarbu ir giliai rimta, ir yra. Galiausiai skaičius 3 numerologijoje atitinka Jupiterio (juokas, išgelbėjimas, satvinis principas) sferą.

PS. nenorėčiau sudaryti įspūdžio, jog šis kelias yra kažkokia auksinė panacėja, kaip galima pasveikti, kadangi pasitaiko atskirų atvejų, apie kuriuos galbūt parašysiu kitą kartą. Vis dėlto vidinis pojūtis kalba, kad suvokimas, kaip galima žmogaus labui apjungti okultizmo ir religijos principus, pajėgus palengvinti/suteikti prasmingą alternatyvą šiame nepaprastame kelyje.