Astrologinis išminčiaus portretas
Jei skaitytojo paklausčiau, kaip jis maždaug įsivaizduoja išminčių, galimai daug kas pradėtų jo aprašymą nuo satvinio įvaizdžio: sėdi lotoso pozoje maloniai kvepiantis, tvarkingai vilkintis, galimai pasinėręs į meditaciją žmogus. Šiuolaikiniame pasaulyje į tokį įvaizdį mus lengvai įneša jauki knygyno atmosfera, patrauklūs knygų viršeliai, ypatingai tie, kurie susiję su ezoterine tematika. Daugiau skaitę ir matę sieja su įvairiais Indijos/Tibeto guru ir mistikais: Šri Juktešvaru, Paramahansa Jogananda, Šri Šri Ravi Šankaru, Džidu Krišnamurčiu, Sadhguru, Dalai Lama etc. Net mūsų Vydūnas, kada skaitai jo tekstus, stebi išlikusias jo fotografijas, atrodo visas toks rytietiškai pasitempęs, šviesus, iškilus. Bet čia man norisi paliesti kitą lietuvių personažą – literatūrinį, o ne realų asmenį, kuris mokyklos laikais buvo palikęs nemažą įspūdį ir vis dar įkvepia iki šiol. Kalba eina apie skerdžių Gugį iš V. Krėvės kūrinio “Raganius” (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1958m.), žr. žemiau. Visko pacituoti nepavyks, tačiau kai kurias vietas pabandysiu.
I. Išminčius yra ne tas, kas kalba apie išmintį (dažnai tai būna knygynės tiesos, kurias taip lengva kitiems suformavus rimtą veidą dalinti mieste sėdint prie kavos arba arbatos puodelio), o tas, kas sugeba regėti dalykus tikrojoje jų šviesoje. [Indų astrologijoje tai gali būti atvejis, kada Rahu stovi Mergelėje, 5 name, ir jungiasi su Saturnu, 9+10 namų valdovu; Rahu trikonoje su kampinio namo valdovu duoda Radža Jogą ir gebėjimą daryti gilias įžvalgas; jeigu 5 name stovi ir Chaapa, toks gebėjimas tik sudvigubėja].
“Išgėręs vienu matu iki dugno, skerdžius dabar patsai pripylė naujai stikliuką ir padavė bernui į rankas.
-Gerk, berneli, kad sveikas būtai!
Atsignybo baltos duonos kąsnelį ir įsidėjo burnon. Kai bernas išgėrė irgi iki dugno, pripylė naujai ir pastūmėjo stiklelį tėvo link.
-Išgertai ir tu dabar, tėvuli!..
Bet senis tik ranka pamojo.
-Gėriau jau, pakaks...
Skerdžius nusijuokė.
-Neragink, berneli: tavo tėvas negers iš stikliuko, iš kurio raganius gėrė” (psl. 78).
II. Išminčius gali (ir dažnai ir būna) “įsižeminęs”. Savęs “įžeminimas” – tai bet kokie aktai, neleidžiantys imti jo laikyti Dievu, antra, vietoje to, kad sąmonė pleventų aukštose materijose (tai liečia idealistinio tipo žmones), ji ramiai išgyvena sampuolį su tikroviškais, grubiais gyvenimo aspektais. Kitaip pastarojo nesuvoktų. Taigi jūs galite išvysti išminčių ir išgeriantį, ir rūkantį, ir nusispjaunantį ant žemės.
“-Dėde, eik čionai, pas mus: pavaišinsiu tave. Kaip matau, tu savo iždinę esi jau ištuštinęs.
-Ištuštinau, vaikeli, iki paskutinio skatiko ištuštinau, – atsakė senis, prieidamas į stalą, už kurio sėdėjo užkalbinę jį bernas. – Ką vasarą, karveles beganydamas, uždirbau, visa nūnai pragėriau, iki paskutinio skatinėlio atidaviau Calkei.
-Ir tu nesigėdini, seni, girtuokliauti! Pagalvotai geriau apie mirtį, ne apie stiklinę. Tavo amžiuj labiau atitiktų... – subarė jį senyvas vyras, greta berno sėdįs, matyti, jo tėvas.
-Ką aš turiu apie ją galvoti, kad ji apie mane vis tiek pagalvos, kai ateis metas. Ne nūnai, tai rytoj teks jai manim susirūpinti, ir man apie ją negalvojus.
-Tai bent apie dievą pamanytai! Tokis amžius, o elgiesi kaip jaunas vaikinas.
-Aš dievulio aukščiausio niekados nepamirštu. Išgeriu stiklelį ir dievulį pagarbinu, kad suteikė savo malonėje man progos pasilinksminti” (psl. 74-75psl.).
III. Išminčius nebūtinai tas, kuris vengia žmonių, o tarp jų atsidūręs, jei tai linksmybės, greičiau sėdės stalo krašte negu jo centre. Kodėl? Iš šalies geriau matyti. Antra, radimasis centre lengvai stimuliuoja “ego”, “Aš”. Ne veltui Viduramžių astrologijoje planetos rikiuojasi taip: Saturnas, Jupiteris, Marsas, Saulė, Venera, Merkurijus, Mėnulis, kur Jupiteris (išminčius) randasi Saulės atžvilgiu būtent krašte. Žemiau – scena iš vestuvių pas Kukį, kurioje šitoji opozicija “išmintis – centras“ akivaizdi.
“Pirmutiniam gale, aplinkui apkrautų sūriu, sviestu, skilandžiu, dešromis stalų sėdėjo vyrai, vienmarškiniai, gukšnojo alų ir garsiai kalbėjosi, juokavo. Čia pat buvo ir skerdžius Gugis. Jis sėdėjo stalo gale, kažką triukšmingai pasakojo savo kaimynams ir garsiai su jais juokėsi.
Jaunimo nematyti – visas buvo susirinkęs pas Žlabį. Tik vaikų čia prisigrūdo pilna. Aplipo jie lovas, visus kampus, užpečkius ir kampelius.
Kai Lukošiūnas įėjo, niekas į jį neatkreipė dėmesio. Su niekuo nesisveikindamas, net kepurės nenusiėmęs nuo galvos, priėjo į stalą, atstūmė alkūnėmis į šalį ten sėdėjusius senesnius vyrus ir įsirioglino į jų vidurį” (psl. 211).
IV. Išminčius gali būti praktikas, pasižymintis vadinamąja lengva ranka. [Indų astrologijoje tai atitinka atvejį, kada egzeltuotas Jupiteris randasi 3 name; pastarasis simbolizuoja rankų darbą].
“-Raganius ne raganius, bet gyvuliuose daugel nusimano, – kalbėdavo vyrai.– Ir nieko nuostabaus: tiek metų skerdžiauja, visokio gyvulio yra matęs.
-Ir ranką tikrai lengvą turi. Naudingas žmogus, ką bekalbėsi. Bet ar jis raganius, vienas dievas tik gali žinoti.
Kad Gugis turi “lengvą ranką”, žmonės jau seniai pastebėjo, ir todėl ar vištos reikėjo tupdyti ant kiaušinių, ar žąsys, moterys kviesdavo visada Gugį; reikėjo spiečius suimti ar susemtas bent avilin suleisti, vyrai šaukdavo irgi Gugį” (psl. 85).
V. Išminčius gali pasižymėti puikiais komunikaciniais gebėjimais (neįmanoma nuginčyti), neretai būna labai mylimas moterų. [Indų astrologijoje tai gali būti atvejis, kada a) 2 name /kalba/ randasi 5 namo valdovas Merkurijus ir Marsas, b) moteriškos prigimties Mėnulis /ūkis/ stovi savo ženkle Vėžyje, kartu su egzeltuotu Jupiteriu 3 name /komunikacija/].
“-Na, o tu savo laimę, Gugi, atspėjai?
-Matyti, neatspėjo!..
Ir visi vyrai nusijuokė.
-Man gerai, kaip yra, ir geriau būti nebus. Matyti, čia jau mano laimė.
-Gera laimė, – nusišypsojo Kraigis. – Ar tik ne svetimi ant tavo nugaros marškiniai?
-Tai kas, kad svetimi! Manai, jie mane mažiau šildo negu savi? Kokios dar didesnės man reikia laimės: pavalgęs, apsirengęs, beganau sau gyvulėlius, besidžiaugiu žalia girele. Ar tai maža laimė? Niekas man nerūpi, nieko nepavydžiu – netgi ir man niekas nepavydi...
<...>
-Tokią, brol, laimę kaip tavo visi galėtume turėti. Bet mes nenorime jos.
-Nenorite, nes nesuprantate, o supranta tas, kuriam ji skirta. Matyti, man lemta ganyti, – aš ganau ir patenkintas esu. O kuris savo likimu nepatenkintas, kuriam nesiseka, teieško laimės kitur” (psl. 107-109).
“Kazio Gugio niekas negerbdavo, kadangi nebuvo už ką jį gerbti, bet visi jį mėgo, seni ir jauni, ypač šeimininkės. Mėgo jos Gugį labiausiai todėl, kad jis buvo geras skerdžius, ir, jam gyvulius beganant, karvės niekada nepareidavo namo plokščios, nepriėdusios. Kai atmena, jam beganant neatsitikdavo su gyvuliais nelaimių, nesirgdavo karvės, negaišdavo. Gal todėl nuo senų laikų, kai dar Gugis buvo jaunesnis, visi manė jį esant raganių. Moterys giliai tikėjo, kad jis raganius ir dar ne bet kokis raganius, ir kai vyrai paabejodavo, turėjo šimtus įrodymų, kas skerdžius neabejotinas raganius, tik tokis, kuris savo galią vien tik žmonių labui panaudoja” (psl. 84-85).
VI. Vis dėlto išminčius be reikalo nekalba. [Indų astrologijoje tai gali būti atvejis, kada 2 namas /kalba/ priima Saturno /santūrumas/ spindulį].
“Senis išėmė pypkę iš dantų, nusispiovė, nušluostė rankove lūpas ir vėl įsikando. Du tris kart užtraukęs ir paleidęs aukštyn dūmų kamuolius, kažkaip keistai į Joną pasižiūrėjo.
-Bene tu visuomet vengi tėvo barimo, – tarė šypsodamasis skerdžius. – Manau, dėl Verutės Žlabytės ne kartą tėvas pabarė, bet ar nusigandai?
-Iš kur tu, dėde, žinai? – nustebo bernas. Kas tau galėjo pasakyti? Juk aš niekam nekalbėjau, o tėvas net motinai nepasakė.
-Senis Gugis daugel žino, berneli. Jis turi akis ir mato, tik be reikalo nekalba” (psl. 96-97).
VII. Išminčius gali gyventi labai ilgai. [Indų astrologijoje tai gali būti atvejis, kada 8 namo /ilgaamžiškumas/ valdovas nepaprastai stiprus, pavyzdžiui, Lagnai esant Taure 8 namo valdovas Jupiteris egzeltuoja Vėžyje, kitame su ilgaamžiškumu susijusiame name].
“-Kiekgi dabar metų turi, dėde? – paklausė bernas, vėl pildamas jam stikliuką.
-Nežinau, vaikeli. Manau, kad gal jau šimtas yra. Yra šimtas, ir gal net su uodega.
-Kaip galima savo metų nežinoti? Nesuprantu, dėdule, – paabejojo bernas.
-Argi atsiminsi, vaikeli. Aš metams jau seniai skaičių pamiršau. Kol dar mano vienamžiai gyvi buvo, kiti už mane mano metus skaitydavo, bet kai paskutinis jų, tavo senelis, mirė, ir aš, ir žmonės užmiršo, kiek man yra metų. Nebebuvo, kas juos skaitytų. Tik vienas dievas nūnai jų skaičių žino” (psl. 77).
VIII. Išminčiaus žvilgsnis kartais gali būti veriantis, ne visiems “pernešamas”. [Indų astrologijoje tai gali būti atvejis, kada 9 ir 10 namų valdovas Saturnas iš 5 namo siunčia spindulį 2 namui /rega/, kuriame stovi Marsas /aštrumas/].
“Skerdžius atidžiai, ilgu žvilgsniu, kažkaip iš paniūrų į jį pasižiūrėjo ir su jam neįprastu rimtumu tarė:
-Nekalbėtai, seni, kame nieko nenusimanai...” (psl. 77).
IX. Išminčius sugeba įtraukti į savo pasakojimus, jie gali būti tiek baisūs, tiek ir atvirkščiai. [Indų astrologijoje tai atitinka Rahu (iliuzijos) buvimą 5 name /drama, scena/, kontakte su Saturnu /senovė/].
“Kur vestuvės vestuvės ar krikštynos, senis ten būtinai turėjo užeiti ir pasigerti. Neapleisdavo jis ir vakaruškų, kur vien jaunimas linksminosi. Visur jis buvo pageidaujamas svečias. Niekas tiek nemokėjo dainų, liūdnų, linksmų, rimtų ir juokingų, kiek senis Gugis. Nei vieno stiklelio jis neišgers be atitinkamos dainelės; niekas tiek nežinojo ir senoviškų padavimų, baisių pasakų apie šmėklas, monus, apie pasivaidenimus, kiek jisai. Kai ima pasakoti apie senovės laikais buvusius baisius nuotykius, net šiurpuliai žmones krečia. Senesni ir jaunesni glaudžiasi tada prie sienų ir rango kojas pasuolėn, o mažesni vis kampan patekti stengiasi, kad vis toliau nuo langų. Pasigėręs mėgdavo pokštus krėsti, juokingas dainas dainuoti, taip pritaikintas tai esamoms aplinkybėms, tai atskiriems žmonėms, jog seni ir jauni vos iš juoko nesprogdavo” (psl. 87-88).
X. Paprastai aukšto lygio išminčius būna dangaus apsaugotas nuo susireikšminimo, koks yra labai protingas, jis pats kalba, jog toks nėra, ir netgi sudaro sąlygas iš savęs pasityčioti. [Rahu ir Saturnas 5 name /intelektas/ pažeistas Marsu iš 2 namo, Jupiteris 3 name, o ne 9 ar 1].
“-Dėl Žlabytės širdį skauda? – ne tai su užuojauta, ne tai su pašaipa pasiklausė skerdžius. – Spjauk, vaikel! Negi viena graži merga yra pasauly?..
Petras žiūrėjo į skerdžių, akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Suprato pagaliau ir smarkiai supyko, patsai nežinodamas, kodėl.
-Senas esi ir kvailas, – išsikeikė.
Skerdžius neužsigavo, tik nusijuokė.
-O kas tau sakė, kad esu protingas? Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam geram darbui netinku, todėl ir skerdžiauju” (psl. 197).
“Už linksmus pokštus, už dainas ir pasakas vaišindavo skerdžių visi, ir iš vakaruškų, iš vestuvių, iš krikštynų nebegrįždavo jisai blaivas, nepasigėręs. Eidavo namo, linksmai dainuodamas ir “žąseles varinėdamas”, kaip sako žmonės. Kai prieidavo Kukio kiemą, tasai, išgirdęs skerdžiaus balsą, atidarydavo langą ir tik galva linguodavo. Skerdžius sustodavo pas darželį ties Kukio langu ir klausdavo:
XI. Išminčius gali spinduliuoti raminantį efektą, nuimantį įtampą publikoje akimirksniu. [Indų astrologijoje Lagna /kūnas, Aš/ stipresnė už 6 namą /priešai/, pavyzdžiui, Tauro ženkle].
“Vadžiojosi dabar, už krūtų susiėmę, po pirkią kaip du žąsinai, vienas kitą pešiodami. Pagaliau Lukošiūnas, atstūmęs smarkiai seniūną į sieną, pagriebė alaus butelį ir užsimojo tvoti jam į galvą. Vaikai suriko nesavais balsais, ir vyrai šoko gelbėti. Pirmas pašoko Gugis ir sulaikė Petrą už rankos.
-A, tai tu, raganiau... – pažvelgė į jį Petras ir vienu matu nurimo.
-Užteks, Petrai! – subarė jį skerdžius. – Padūkai, ir – užteks...”(psl. 215).
Komentarai
Rašyti komentarą