Astrologas laiko Dievą “už barzdos”

Praėjusiais metais savo blog’e analizavau šiek tiek sparnuotų frazių, kurios jas išgirdus nors kiek daugiau skvarbesnį mąstymą turinčiam skaitytojui negali nesukelti šypsenos. Pavyzdžiui, jog kortos – tai esą burtai, jog astrologas atseit yra programuotojas, jog kas ne su religija, o su astrologija, tas jau papuolė į šėtono rankas etc. Šiandien atėjo laikas dar vieno temoje įvardinto posakio  apmąstymui. Jį turbūt dėl savo sodraus skambėjimo neperdedant galima būtų pavadinti visų tokių frazių karaliumi.

Pradėkime nuo to, kad ši frazė – astrologas laiko Dievą “už barzdos” – yra žiniasklaidos lygmens, kurioje apskritai aštrūs/skambūs pasakymai yra tiesiog neatsiejama šitos sferos dalis. Jei jau skelti, tai skelti iš peties (radžo gunos lygis). Nors kiek labiau pažengusių ezoterikų rate šitaip nelaikoma. Ten puikiai žino, kad planetos – tai žemiausia Kūrėjo angelų hierarchija, kuriems galima atnašauti aukas (kad ir pudžų pavidalu, kaip tas daroma Indijoje), ir tai bus pirmas žingsnis per šį minkštinimą grįžti atgal prie pagrindinio Šaltinio palaikymo (satvos gunos lygis). Jaučiate, ant kokio laiptelio kalbant apie hierarchijas čia stovi žmogus/astrologas, o ant kokio – angelai?

Antra, dėsnis toks, jog kuo giliau astrologas spėja pažinti gyvenimą, tuo stipriau ir stipriau jo galvoje ima skambėti tokia neoficiali mantra, o gal labiau malda, vėlgi nukreipta į Kūrėją: “Leisk mums nugyventi dabartinį gyvenimą taip, kad mūsų sielos būtų pilnai patenkintos, kad tiesa, į kurią veržiamės, būtų mums suprantama, ir kad Tu vadovautum tam procesui, kuriame galėtume Tau būti šiame gyvenime naudingi”. Astrologas šios mantros/maldos kontekste nėra visagalis magas, o Dievas – jo vergas, atvirkščiai, astrologas pripažįsta kai kurių logišku protu nepaaiškinamų dalykų egzistavimą, jų vertę ir svarbą, jei tik to reikia Jėgai (dvasiai, energijai ir pan., galite pasirinkti jums labiausiai patinkamą nusakymą), kuri kasdien mums išvynioja vis naują rytą, atnešantį naują dvasią brandinančią patirtį ir perkeliantį ant naujo evoliucijos laipto.

Trečia, kas yra patarimas (-ai), kurį žmogus iš astrologo gauna? Tai – rezonansas su ta tikrove, kuri interesantui labiausiai esamu momentu tinka. Jame [patarime-V.K.] jokio išsilenkimo su principais, kurie randa atbalsį tiek danguje, tiek žemiškoje plotmėje, nėra. Pavyzdžiui, jei 1912m. bent vienas būsimas “Titaniko” keleivis gavo kokio nors ezoteriko įspėjimą dėl blogos laivo kelionės pabaigos, šiame įspėjime vienu metu jungėsi ir aukštesnis rezultato regėjimas, ir realūs, negailestingi, pavojų kuriantys faktoriai: daug dreifuojančių ledkalnių, maršrutas, einantis tiesiai per juos, ambicijos, stumiančios įrodyti, kad “Titanikas” yra iš tiesų ir nepaskandinamas, ir pats greičiausias pasaulyje laineris. Gryniausia Babelio bokšto analogija, tik plaukiojančiame pavidale. Ir juo stipresnis buvo potencialaus keliautojo noras į tą akinančią pagundą įsitraukti, tuo mažiau šansų jam buvo iš fatališko sūkurio išsisukti – tas galiausiai ir nutiko, ypatingai su silpniausiais, taigi pažeidžiamiausiais sociumo nariais.

Nežinau, ar turėčiau papildomai apie tai rašyti, tačiau nelogiška ir net įžūli ši frazė vien todėl, kad 1) nematydamas objekto aš neturiu už ko jį sučiupti, 2) jei jau sakoma “Dievas“, tada šitai ištaręs asmuo turėtų pats suvokti, apie kokį neįveikiamą atstumą tarp žmogaus, mirtingos būtybės ir Būties, kurios neįstengiame savo siauru regėjimu aprėpti, eina šneka. Žodžiai turi prasmę, laimingas, kas paliovęs  nerūpestingai kalbėti įstengia...pradėti tiesiog mąsliai stebėti (žr. kitą mano šia tema tekstą blog'e “Kada mes esame objektyviausi”).