Kai neapibrėžtumas paverčiamas tikrumu: “paskutinės taikios vasaros“ pamoka

Jeigu praėjusiais metais domėjotės geopolitika, tikriausiai prisimenate plačiai Lietuvos žiniasklaidoje skambėjusią antraštę “Ekspertai teigia, kad 2025m. vasara yra paskutinė taiki vasara Europoje”. Panašiu laiku nepatingėjau į tai sureaguoti, savo blog’e įkėliau cituoto teiginio paneigimą remdamasis savo taikomais darbo metodais, jį galima keliaujant per temas nesunkiai aptikti. Šiandien, 2026 m. rugsėjo 1 d., galime konstatuoti, kad ši konkreti katastrofinė prognozė nepasitvirtino. Nebuvo balistinių V. Putino rėžimo raketų smūgių nei į Taliną, nei į Rygą, nei į Vilnių. Berlyne neliepsnoja Bundestagas, o Eliziejaus laukai Paryžiuje ir šiandien tebėra tinkami tiek dalykiniams, tiek turistiniams, tiek romantiškiems pasivaikščiojimams. Taip, provokacijos ir bandymai sukelti diversiją (-as) egzistuoja, tačiau tai nėra toji klasikinė forma, kaip mes suprantame karą, žr. žemiau iliustraciją.

 

(šaltinis: vox.com ir Getty Images)

Neimsiu gilintis į tai, kas atsako už tokių teiginių padarinius – jeigu atsako apskritai. Vis dėlto  kadangi kalba eina apie ekspertą (-us)*, labiau norėtųsi pakalbėti apie sąmoningą atsakomybę už komunikaciją. Pažiūrėkime. Skirtumas tarp šių dviejų formuluočių yra milžiniškas: “Egzistuoja padidėjusi rizika, kad artimiausiais metais gali kilti konfliktas“ ir “Tai paskutinė taiki vasara Europoje“. Pirmoji yra analitinė. Antroji – kategoriška ir emociškai paveiki. Net jei antroji gimė ne eksperto lūpose, o redakcijoje kaip antraštė, skaitytojas dažnai to nebeatskiria. Todėl galbūt didesnė problema yra ne pats ekspertas, o žiniasklaidos paskatos. Daugelyje redakcijų egzistuoja konkurencija dėl dėmesio. Kuo antraštė labiau sukrečia, tuo didesnė tikimybė, kad ją paspaus daugiau žmonių. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau skaitmeninėje eroje jis sustiprėjo. Taigi man atrodo, kad čia galėtų padėti ne tiek baudos, kiek aiškesni profesiniai standartai. Pavyzdžiui: aiškiai atskirti faktus nuo prognozių, nurodyti, ar kalbama apie tikimybę, ar apie beveik neišvengiamą scenarijų, po tam tikro laiko grįžti prie ankstesnių prognozių ir VIEŠAI įvertinti jų tikslumą. Tai skatintų atsakomybę, bet nevaržytų teisės reikšti argumentuotas nuomones.

Šiandien informacijos srautas yra milžiniškas, o viešojoje erdvėje dažnai labiau apdovanojamas tas, kuris kalba ryškiai ir užtikrintai, nei tas, kuris sako: “pagal dabartinius duomenis tikimybė yra padidėjusi, tačiau išlieka didelis neapibrėžtumas“. Paradoksalu, bet būtent antroji formuluotė dažniausiai yra profesionalesnė. Problema nėra pati ekspertizė. Ji atsiranda tada, kai neapibrėžtumas pateikiamas kaip tikrumas. Būtent tuomet gimsta arba nepagrįsta baimė, arba nepagrįstas pasitikėjimas.

*aš pats sąvoką “ekspertas“ vartoju atsargiai. Egzistuoja aukščiausios kvalifikacijos specialistai, tačiau viešojoje erdvėje šis titulas neretai suteikiamas pernelyg lengvai. Kuo sudėtingesnė disciplina, tuo labiau jos atstovai paprastai suvokia savo žinių ribas.