Nuo Marselio sistemos iki astrologijos: grįžimas prie mokytojo darbo

Prieš daugiau negu savaitę baigėsi maždaug  5 mėnesius trukęs Marselio sistemos (prancūziškoji mokykla) kursas. Jis vyko sklandžiai, vietoje keleto paskaitos valandų nepastebimai išplėsdavome studijavimą iki trijų, todėl finale laikau perduotą rezultatą kaip gilų, jis mano studentams su laiku neabejotinai atvers daug nuostabių profesinio augimo galimybių. Esu tuo tikras juo labiau, kad jie gavo informacijos, kurios mano paties skaitytose knygose pateikta, deja, nebuvo; ji atėjo per intensyvią praktiką, nevengiant tikrinti pačių keisčiausių klausimų.

Naudodamasis proga norėčiau pirmą kartą apie tai skaitantiems tarti porą žodžių, kodėl Marselio Taro vadinu Marselio sistema (Ms), o ne priešingai. Priežastis ta, kad Marselio simbolių tarpusavio komunikacija nėra chaotiška, nes ji pagrįsta tam tikra griežta logika: žvilgsniai, numerologinis augimas arba kritimas, sąryšiai tarp 4 genčių, generuojantys atitinkamo tipo rezultatą – nuo minkšto/malonaus iki kieto/aštraus, pagaliau simetrinė simbolių sąveika arba tai, ką vadiname veidrodiniais santykiais tarp tradicinių kortų. Patys simboliai irgi priklauso konkrečioms klasėms, jos nėra vienodo svorio, pavyzdžiui, numerologinė korta nėra vienas ir tas pats, kas pagrindinė korta. Simbolių skaitymo logika schemoje koreliuoja su signifikatoriumi, o tai reiškia, jog skaitymas toli gražu gali prasidėti ne nuo 1-os kairėje gulinčios kortos. Jeigu nesate savo profesionalizmui abejingi – rašykite, antrasis Marselio sistemos kursų ratas startuos kitų metų sausį.

Šis kursas man taip pat buvo svarbus patikėti savo jėgomis imantis 3 metų trukmės astrologinio kurso, jis prasidės 2026m. lapkričio 2-oje pusėje. Reikalas tas, kad paskutinį kartą Universitete dėsčiau 1998m., todėl šitoji 28 metų pauzė buvo nemenkas iššūkis grįžti prie dėstytojo vaidmens. Vis dėlto noras parengti tokius mokinius, dėl kurių vėliau nebus gėda, kai jie, baigę vieną ar kitą kursą, ims reikštis savarankiškai, yra stipresnis už pagundą tyliai užsidaryti patogiame amatininko kiaute ir nesidalyti žiniomis. Juk tikrosios mokytojo darbo prasmės matas yra ne vien tai, ką jis pats žino, bet ir tai, ką išmoksta savarankiškai atrasti jo mokiniai.